February 16 marks the 88^th anniversary of the 1918 restoration of Lithuanian Independence. This period of self-rule was short, only 21 years, and filled with turmoil. Poland claimed Vilnius as its territory and occupied it. Kaunas became the Lithuanian capitol. The Vatican recognized the Polish claim and as a result the Lithuanian Catholic church broke off relations with Rome.

(Read full text in English)

Lietuvos nepriklausomybė

Len Nuttall

Vasario 16- oji ženklina 88- ąsias 1918 metais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metines. Šis savivaldos laikotarpis buvo trumpas, tik 21 metai, ir jis buvo persunktas neramumų. Lenkija pretendavo į Vilniaus teritoriją, kaip jai priklausančią ir ją užgrobė. Lietuvos sostine tapo Kaunas. Vatikanas pripažino Lenkijos pretenzijas esant teisėtomis ir dėl to Lietuvos katalikų bažnyčia nutraukė visus ryšius su Roma.

Šis trumpas laikotarpis baigėsi 1939 m. Tų metų kovo mėnesį Vokietija pareikalavo, kad Lietuva atiduotų Klaipėdos uostą. Lietuva neturėjo kitos išeities, vien sutikti. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį, įvyko Hitlerio ir Stalino susitikimas, kurio tikslas buvo pasidalinti Europą. Baltijos šalys buvo priskirtos (atiduotos dalybų metu) Sovietų sektoriui ir į jas įžengė Rusijos armija, pradėjusi iš jų į Sibirą deportuoti šimtus tūkstančių žmonių. 1941 metais okupavo naciai. 1944 metais sugrįžo rusai ir pasiliko beveik pusei amžiaus. Daugiau negu pusė milijono lietuvių buvo išsiųsti į Sibirą, ištremti arba nužudyti. Dešimtmečiais lietuviai svajojo gyventi nepriklausomoje šalyje. Pagaliau 1990- aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1991 metais nepriklausomybė buvo oficialiai įtvirtinta.

Jums tie įvykiai tikriausiai gerai žinomi, bet aš juos vardiju, kad tinkamiau galėčiau išreikšti vieną mintį. Jeigu reiktų pasakyti koks Lietuvos istorijos esminis dvidešimtojo amžiaus momentas, tai- kova už nepriklausomybę. Netgi tuo trumpu laisvės laikotarpiu šaliai rūpėjo rasti būdus kaip saugiai gyventi galingų kaimynų pasienyje. Nedaug teliko laiko šalies kūrimui ir valdymui, vystymui.

Ankstyvos 1990- ųjų dienos ta prasme nedaug kuo skyrėsi. Žmones buvo užvaldžiusi nepriklausomybės euforija ir niekas neturėjo pakankamai laiko ir energijos apmąstyti jos prasmei. Jie buvo itin užsiėmę, mėgindami tiesiog išgyventi. Sunkus darbas ir įvairių patogumų, normalių gyvenimo sąlygų atsisakymas atrodė to vertas, nes šalis buvo laisva.

Dalykai dabar po truputį keičiasi. Stiprus, aštrus nepriklausomybės pojūtis, lyg pirmas šviežaus oro gurkšnis, atidarius langą pavasarį, tampa kasdieniškai įprastu. Žmonės priima tai kaip savaime suprantamą. Daugiau dėmesio jie skiria kasdieniams savo gyvenimo užsiėmimams. Tai sveikas požiūris; ženklas, liudijantis, jog nepriklausomybė tapo normalaus gyvenimo dalimi. Tuo pačiu tai pavojingas laikotarpis, nes atrodo, žmonės linkę manyti, kad vyriausybė tapo jų nebekontroliuojama.

Tūkstančiai nepriklausomybės judėjimų yra vykę paskutinių kelių amžių bėgyje, šimtai revoliucijų, kurių nemaža dalis baigėsi sėkmingu nepriklausomų valstybių įkūrimu. Skaitant tokių šalių istoriją, darosi aišku, kad yra didžiulis skirtumas tarp nepriklausomybės paskelbimo ir tarp tapimo funkcionuojančia šalimi. Revoliucionieriai beveik niekad netampa gerais visuomenės tarnais. Jų tikslas yra daugiau griauti senąją santvarką, negu jos vietoje kurti naują. Gyvybinės visuomenės funkcijos, tokios kaip kelių taisymas ar šiukšlių išvežimas gali pasirodyti siaubingai nuobodžiomis, lyginant su mūšiais barikadose ir ėjimu prieš tankus. Iškilmės ir šalies valdymo svaigulys visada yra labiau jaudinantys už didybę į miltus malantį kasdienį, pilką ūkininkavimą.

Labai gerai žinoma, kad galia korumpuoja. Sąžiningą, geriausių keitinimų kupiną žmogų, atsidūrusį galios suteikiančiame poste, apima troškimas ja pasinaudoti. Anksčiau ar vėliau daugelis iš jų, jeigu ne dauguma, pasiduos tam troškimui. Paprastai iš pradžių susiviliojama mažomis, vėliau didesnėmis, kol galiausiai ta galia imama naudotis savo asmeninėms reikmėms. Taip po kurio laiko tas pirminis tikslas tarnauti išrinkusiems žmonėms nutolsta ir pasidaro sunkiai beįžiūrimas.

Visoms šalims būdinga ta pati problema. Kyla didžiulis skandalas Amerikoje, pradėjus aiškėti ir pateikus kaltinimus Amerikos vyriausybės, įvairiems kongreso nariams už tai, kad susigundė ir priėmė neteisėtus pinigus. Kitas- dėl to, kad JAV vyriausybė klausėsi savo piliečių pokalbių, jų neperspėjusi. Kanadoje tik ką pasibaigusių rinkimų metu Paul Martin vyriausybė už palyginti smulkius finansinius prasižengimus buvo nušalinta, nežiūrint to, kad dar prieš kelis metus šis politikas buvo ypač populiarus. Kiekviena vyriausybė pasaulyje tam tikrame lygmenyje yra nekompetetinga ir korumpuota, tačiau jeigu šalis iš tiesų yra laisva, tai privalo parodyti, jog tokių dalykų netoleruoja. Aukščiausi visuomenės pareigūnai privalo prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta žemesniuose sluoksniuose.

Gyvuoja toks posakis: “Žmonės gauna tokią vyriausybę, kokios yra nusipelnę”. Aš būčiau linkęs tai pasakyti kiek kitaip: “Žmonės gauna vyriausybę, kokios reikalauja”. Thomas Jefferson, kuris parašė Amerikos nepriklausomybės deklaraciją (American Declaration of Independence) ir kuris buvo trečiuoju Amerikos prezidentu, rašė: “Laisvės medis laiks nuo laiko turi būti atnaujinamas patriotų ir tironų krauju.” Jis sako, kad tam tikru metu žmonės turi itin garsiai ir aiškiai savo vyriausybei pranešti, kad laikas kai ką keisti. Demokratinėje visuomenėje mums nereikia lieti kraujo, verčiant vyriausybę, bet mes privalome iš oficialių vyriausybės atstovų reikalauti atsakomybės už darbus, kuriems dirbti jie yra išrinkti. Jeigu jie netinkamai tarnauja, balsuokite, kad būtų pašalinti iš tos įstaigos. Jeigu jie praturtėja mokesčių mokėtojų sąskaita, tai atsikratykite jais ir suraskite tokių, kurie geriau dirbtų tą patį darbą.

Nė viena šalis nėra iš tikrųjų laisva tol, kol jos piliečiai supranta, kad būtent jie yra tikrieji ir galutiniai šalies valdytojai. Esant demokratijai, bet kokio lygio vadovai, pradedant nuo mažiausių įstaigų vietos kaimeliuose ir baigiant didžiausiomis nacionalinėje vyriausybėje, yra įdarbinti žmonių dirbti jiems patikėtą darbą. Jeigu jie dirba nesąžiningai ir nekompetetingai, tai tie patys žmonės, kurie juos įdarbino, juos ir atleidžia, pašalina.

Nė viena šalis nėra iš tikrųjų laisva, jeigu jos žmonės nesupranta, kad tai yra jų šalis ir kad jie yra už ją atsakingi. Kurios nors šalies piliečiai, atsisakantys tai pripažinti ir suprasti, neturėtų stebėtis, vieną dieną prabudę ir pamatę, kad laisvė jų šalyje nebeegzistuoja.

(Lithuanian Text)

Lithuanian Independence

Len Nuttall

This short period ended in 1939. In March of that year, Germany demanded that Lithuania give up the seaport city of Klaipeda. Lithuania had no choice but to agree. In August of the same year, Hitler and Stalin met to divide Europe between them. The Baltics were placed in the Soviet section and the Russian army moved in. They started deporting hundreds of thousands of people to Siberia. In 1941, the Nazis invaded. In 1944 the Russians came back to stay for almost half a century. Half a million more Lithuanians were sent to Siberia, exiled or killed. For decades Lithuanians dreamed of having an independent country. Finally in 1990 Lithuania declared independence and in 1991 that independence was made official.

You are probably familiar with these events, but I am listing them here to make a point. If you have to say what the focus was of Lithuanian history in the twentieth century, it was the struggle for independence. Even during the brief period of freedom in the twenties and thirties, the country was preoccupied with finding some way to keep its powerful neighbors on the other side of the border. There was very little time for finding ways to build and run a country.

The early days of the 1990’s were not much different. People were euphoric over the idea of independence, but didn’t have much time or energy to ponder its meaning. They were too busy just trying to survive. But the hard work and deprivation was all worth it because the country was free.

Things are changing a little bit now. The sharp poignancy of independence, like that first blast of fresh air when you open the windows in the spring, has become familiar. People take it somewhat for granted. They pay more attention to the everyday business of their lives. There is nothing wrong with that. In a way, it’s a healthy thing, a sign that independence has become accepted as a normal part of life. But this is also a dangerous time because people today seem to think their government is beyond their control.

There have been thousands of independence movements over the last few centuries, and hundreds of revolutions, many of these successfully creating independent states. In reading the history of these countries, it becomes clear that there is a very big difference between declaring independence and becoming a functioning country. Revolutionaries almost never make very good public servants. Their goal is to tear down the old order, not so much to build the new one. Vital public functions like repairing roads and collecting garbage can seem awfully boring compared to standing at the barricades and facing down tanks. The pomp and circumstance of ruling a country are always more exciting than the grinding details of governing one.

It is well known that power corrupts. An honest, well-meaning person put into a position of power faces constant temptations to abuse that power. Sooner or later, many if not most, give in. Usually in small ways at first, later in larger and larger ones, he takes advantage of his power for his own gain. After a while the original goal of serving the people who elected him is far in the background.

All countries have this problem. There is a potentially huge scandal starting to come to light in the American government, with various members of congress accused of accepting illicit payments. There is another about the US government eavesdropping on US citizens without a warrant. Canada has just finished an election where they threw out the government of Paul Martin, an extremely popular figure only a few years ago, because of a relatively small financial scandal in his administration. Every government in the world has some degree of corruption and incompetence, but if a country is to stay free, it must refuse to tolerate it. Public officials at the highest levels must be held responsible for what happens below them.

There is a saying, “people get the government they deserve”. I prefer to say it a little differently, “people get the government they demand”. Thomas Jefferson, who wrote the American Declaration of Independence and was the third US president, wrote “The tree of liberty must be refreshed from time to time with the blood of patriots and tyrants.” He is saying that there are times when the people must tell its government loudly and clearly that things have to change. In a democratic society, we do not need to throw down governments by blood and force of arms, but we do need to hold our government officials responsible for doing the jobs they were elected to do. If they are not serving the public good, vote them out of office. If they are becoming rich at the taxpayers expense, get rid of them and find somebody who will do the job better.

No country is ever really free until its citizens understand that they are their country’s final authority. In a democracy, leaders at any level, from the smallest official at the local village to the highest level of the national government, are hired by the people to do a job. If they do not do it honestly and competently, the people who hired them can also fire them. No country is ever really free until its citizens understand that is their country and their responsibility. If the citizens of any country fail to understand and accept this responsibility, they cannot be surprised when one day they wake up and find that their freedom is gone.

Narļæ½yk (Search)

ļæ½altiniai (Resources)
Lietuva info (Lithuania Info) Naujienos (News)
Lietuvos kulinarinis paveldas (Lithuania's Culinary Heritage)
Renginiai Cikagoje (Chicago Activities)
N Green Gards
N Advokatai ir Kt. (Doing Business)

copyright (c) 2006 Regina Nuttall
These pages are copyrighted. If you would like to use material from this site, please ask us.	Visas medļæ½iagas ļæ½iame tinklapyje saugo autoriniļæ½ teisiļæ½ ļæ½statymai. Jei norite kuria pasinaudoti- gaukite mļæ½sļæ½ leidimļæ½.

Reginos Palėpė reginospalepe.com

Sausis (Jan) 12, 2006

Lithuanian Independence

Lietuvos nepriklausomybė

Lithuanian Independence